Šeimai skiriantis dėl tėvo kaltės jis buvo atskirtas nuo mamos ir brolių. Taip reikėjo. Taip nusprendė mama, kadangi jai vienai keturis pametinukus sūnus auginti sunku. Priedo dvyniai ligoti. Tėvo, buvusio tremtyje, ligos palikimas dvyniams surištas su smegenimis nuo persirgto meningito bei vidurių šiltinės. Vyriausias galėjo gyventi sveikas tarp savų žmonių, nes paveldėjo daugiau mamos genų. Mažai prižiūrimas augesnių, atlikdavo nemažai darbelių pačiame vaikystės žydėjime. Motina nuo vaikystės augo darbšti, sveika ir savarankiška. Tas persidavė vyresnėliui. Paklusnus vaikas. Nieko nepasakysi. Kokį darbelį pagal jo amžių pasakysi, tą padarys.  Einant penktiems metukams jo gyvenimo kelias iki mokyklos vingiavo tai pas vienus, tai pas kitus senelius. Vieni iš jų jam net ne giminaičiai. Mamos brolio uošviai, bet labai geri žmonės. Šioje šeimoje praleistos jo gražiausios vaikystės dienos neužsimirš niekada iki jis gyvas. Čia uždirbti esant vaikui pirmieji jo rubliukai, kuriuos atidavė sunkiai besiverčiančiai mamai. Iki mokyklos išmoko šienauti, ravėti daržus, naikinti varnų lizdus, kad šios mažų viščiukų nenešiotų savo mažyliams. Visko neaprašysi. O svarbiausia, kad sugebėjo skirti gerą žmogų nuo blogo. Pastariesiems tas nepatiko. Vaikas nemokėjo slėpti savo jausmų ir visada į tą negeruolį pažiūrėdavo kreivomis akutėmis praeidamas. Dar vaikas būdamas jau atsirinkinėjo tarp vyresnių gyventojų ir bendraamžių.
Vaikystė skyrėsi į dvi gyvenamas vietas po mamos skyrybų. Mamos gimtinė su tikrais seneliais ir dėdės žmonos tėvai su gražiu kaimu prie Merkio. Likus mėnesiui iki mokyklos sugrįžo pas mamą, kad ji sutvarkytų dokumentus mokytis internatinėje mokykloje. Pradžioje ikimokyklinė klasė dvi savaitės ir vėl atskirtis nuo šeimos besimokant internate. Kas dabar ir vėl kaltas sūnų stumiant nuo gimtos šeimos pačių saviškių? Niekada neapkaltinsi nei likimo, nei gyvenimo, nes jų už rankos nebuvai suėmęs.
Prabėgo metai laiko. Dvyniai mokėsi protiškai silpnesnių mokykloje Vilniuje. Namuose lyg ir vietos netrūksta, bet motiniška širdis sako, kad vyresnėlis turi mokytis būtent ten, kur dabar mokosi. Čia teta dirba valgykloje, jam atstojanti vos ne mamą. Tai ko jam daugiau reikia? Giliai vaiko širdelėje augo nejuntamai atstumtis tai vietai, kur gyvena mama. Mokslai sekasi gerai. Kartais prisigretina net prie pirmūnų. Kuo toliau, tuo labiau jo žinios atmintyje gerėja. Nereikia net ir pamokų kartoti. Išlieka praktiškai viskas, ką mokytojas per pamoką aiškino. Su matematika, kurios nemėgo, kiek sunkiau, bet ir čia laikosi aukščiau viduriuko. Vaikas dar nebaigė aštuonių klasių, o jau kažkieno suplanuotas jo tolesnis gyvenimo kelias kartu su mamos pritarimu. Tegul greičiau savo duoną pradeda valgyti. Jam apie visus tuos reikalus nė žodeliu neužsiminta. Vasaroja dirbdamas pas močiutę, gulinčią ligoninėje. Nelauktai, netikėtai liepos pabaigoje, dar neprasidėjus javapjūtei, pranešama: turi sugrįžti į mamos namus ir vežti dokumentus mokslams technikume.
– Ar jūs gerai pagalvojote? Juk klystate, – aiškiausia kalba internato direktorius, nenorintis prarasti gero mokinio.
Kitas dalykas, jis visiškai teisus. Tokio amžiaus vaikai neparuošti savarankiškam gyvenimui, jeigu jis bendrabutyje. Mamos niekuo neįtikinsi. Ji iš giminaičių turi svaresnių argumentų. Direktorius atiduoda visus reikiamus dokumentus ir nusivylusiomis akimis dar kartą pasako:
– Širdis jaučia, teks gailėtis.
Mamos akyse pasirodo ašaros. O gal jis teisus, bet taip padaryti patarė įtaką šeimoje turinti jos sesuo. Agronomijos specialybė jo nevilioja. Į tuos mokslus įstoja be jokios mandatinės komisijos, kadangi labai geras baigiamųjų pažymių vidurkis atestate. Mokslai internate čia jam labai padėjo, nes ten iš kai ko išsunkdavo paskutines sulteles. Į kai kurias paskaitas galėjo net neiti. Šiaip sau nueidavo pasirodyti, kad esu. Ir ką? Čia patį pirmą apklausdavo, bet kad nuskalpuotų – niekada. Ne toks buvo, kaip atrodė. Nežinojimo profesiniuose dalykuose neturėjo, tad prikibti nebuvo prie ko. Kai kada esant ramybei įdėmiai skaitydavo knygas, kurios skirtos profesijai. Tas mokslas net ir jį giliau mokantis nepritraukė prie savęs lyg vidinė intuicija jaustų ateityje negerumus. Neklydo jo tas galvojimas.
Grupėje buvome trisdešimt du mokiniai. Pusė iš jų pažangiai lankė visas paskaitas, bet vargu bau geriau mokėsi už tuos nelankančius. Likusiems mažai tas rūpėjo. Tai pasakė praeitis. Daugelis norėjo kuo greičiau palikti tas aštuonmetes mokyklas manydami, kad čia bus daug lengviau mokytis ir laisviau. Iš dalies tai tiesa. Vos ne kas metai atsiskaitinėti, kada reikėjo semestrinio pažymio, ar laikyti egzamino ateidavo po keleto dienų žvejybos su gera nuotaika, o ne pasiruošimo. Pažymys iš tų pagrindinių profesinių mokslų mažai atsilikdavo nuo pirmaujančių. Olialia, brolyčiai, baigus trečią kursą gavo net padidintą vasarai stipendiją. Tuo metu jau suprato tuos du šūkius, kurie garsiai skambėjo: „Laisvė, lygybė, brolybė“ ir „Vienas už visus, visi už vieną“. Čia pastebėjo, kokia nelygybė turtine ir dvasine išraiška tarp dar jaunų besiformuojančių žmonių naujai ateičiai. Visur daugeliui jaunuolių įtaką darė genealoginės ir tuometinės santvarkos šaknys. Dabar pagalvoju, ar ne tuo laiku visa pradėjo augti į tai, ką matome ir jaučiame šiuo metu? Klausimas, ar dar dabar tai neauga? Ar neauga ta minėta atskirtis tarp mūsų tautoje gyvenančių žmonių? Čia gal reikėtų šių laikų šūkio „Jei purvabridžiu buvai, tai juo ir liksi“, bet apie tai pakaks. Kiekvienas, daugumoje ir tas purvabridis, sau kelią šviesesnį prasimuša su prasimušusių ir nepasikeitusių švarių purvabridžių pagalba, kurie neša Lietuvos šviesų kryžių. Klampojau per tą purvą. Kiek įmanydamas save švarinau nuo tuometinio juodumo, kurio daugelis nematė. Matantys ir tai žinantys tylėjo. Tylėjau ir aš, pėstininkas, vos ne priešpaskutinis tose gretose. Laukėme. O ko? Gylio daugiaadatinio, kuris kandžiojasi iš visų pusių.
Mano mintis greičiausiai kai kas skaitė, kad dar nebaigus mokslų buvau pakviestas atlikti pareigą tėvynei. Sovietinė armija ir jos tarnai pradėjo kandžiotis dar nepradėjus tarnauti. Iš karto kariniame komisariate pasiūlė baltas meškas juodai dažyti. Pagal specialybę priklausančių vairuotojo teisių laikyti neleido. Net su grupe per mokslo baigimo išleistuves atsisveikinau šaltai ne iš mano, bet iš jų pusės. Šiaip ar taip, kai kurių tėvai turėjo ryšius su vietine valdžia. Grupiokai jautė, kad tai aš supratau. Toje jaunimo grupelėje buvau kaip neatstumtas atsiskyrėlis. Lyg ir skaudu, bet visa tai pasistengė nustumti į šalį ir pasieškoti sau kitos draugijos mokslo metų eigoje. Bet kur ji? Kai jis pats save daugeliu atvejų laikė kitokiu jaunuoliu nei visi. Kariniame komisariate pačioje pradžioje dar besimokant pasakė dalį teisybės. Baltų meškų nedažė, bet greičiausiai pateko į dar blogesnę padėtį. Iš ten sugrįžo paženklintas sekikliu kaulų rinkinys, kuris gimtinėje labai greitai visu kūnu pradėjo atsistatinėti stiprindamas darbu sveikatą. Čia ir oras priduoda sveikatos, kuria tuo metu tikrai nesiskundė. Ji tik stiprėjo. Nepraėjus dviem mėnesiams po sugrįžimo iš armijos pakviečiamas pakartotinei tarnybai. To dar niekam niekada nebuvo. Pajunta, kad čia kažkas negerai ir pasipustęs padus palieka tą vietą net saviškiams nežinant kur. Jame vis dar stovi tas implantas, kuris graužia sveikatą. Atrodo lyg ir nepalaužiamą. To daikto visiškai nejaučia, bet viskam ateina laikas. Žmogus ne adata, nepasislėpsi. Yra susekamas vienoje vietoje, kurioje buvo ilgiau apsistojęs. Gyveno atskirai nuo tos šeimos toje pačioje sodyboje. Naktį niekada savo būsto nerakindavo. Miegantį apsvaigina. Supratę, kad mažai reaguoja į aplinką, dar apnuodija. Ryte nepasikelia ant kojų. Dideliam reikalui esant ramstydamas sienas pasiekia reikiamą vietą, jeigu tuo metu sąmonėje. Tas pats kominis apsvaigimas per pietus, per vakarienę ir dar visą sekančią dieną. Save jaučia, bet supranta, kad mato daug silpniau. Kitos dienos pavakaryje atsiduria iš kalbų girdėtoje naujausioje ligoninėje, kur laukia dar didesni išbandymai. Čia yra naikinamas net lašelinėmis, kad tik negyventų. Deja, jie suklysta. Ligoninėje nepavykus sunaikinti apakinamas dar stipriau. Iš jos paleidžiamas dar kiek besiorientuojantis aplinkoje.
Aklas gimtinėje pasijunta tarp matančių niekam nereikalingas. Saviškių nėra atstumtas, bet tie jiems nesuprantami praeityje aklojo brolio gyvenimo metai vis labiau tolina juos. Iš kai ko išgirsta, kad gyveno palaidą gyvenimą ir į saviškius anuomet galėjo nusispjauti. Tai įskaudina labiausiai. Kelias veda į valdiškus globos namus, kur panašūs į jį. Tai įvyksta gana greitai, palyginti su kitais gyventojais. Po tokios traumos pradeda vartoti antidepresantus, kurie dar labiau sumažina regėjimą. Pasikalba su viena patyrusia medike ir tuos vaistus meta į šalį, bet regos atstatyti nepavyksta. Pirmoje med. komisijoje per metrą matė ant juodos lentelės žmogaus pirštą. To neliko. Įsivažiuoja į aklo žmogaus gyvenimą, nes nenori supūti lovoje. Prasideda kūrybinis darbas. Tai jam prie širdies. Turi daug ką išsakyti. Gyvena.
Tas daiktelis, kurio negali aptikti medikai, esti manyje ir daro savo. Tie skaudūs jo nagai išlindo praėjus dvidešimt devyneriems metams. Teko pabuvoti centre, kuriame tikrinamas radiacijos kiekis kūne. Ženklas, paliktas sovietų, juosmenyje surastas. Kauno klinikos aiškiausiai pasako:
– Žmogau, mes tau niekuo padėti negalime.
Labai panašius žodžius išgirdo ir 2004 metais iš akių gydytojo:
– Tokios operacijos dar niekas pasaulyje neatliko.
Žmogus net gerai nežinojo, kodėl tos akys nemato. Aklasis ir pats nesuvokė, kad taip gali pakenkti tas dalykas. Su viskuo susitaikė, nes jokios išeities nebuvo. Kuriam laikui aklas laikinai atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje, bet ir vėl sugebėjo atsistoti ant kojų. Nors viena iš jų jau trumpesnė dviem centimetrais. Ar aklas gali judėti ta įranga, visiškai nematydamas. Neteko to girdėti. To nedarė ir jis, bet kūrybinio darbo nemetė. Jis aklojo kasdieninė duona, tampanti vis saldesnė ir savesnė.

P. S. Ar jūs bent suprantate, kiek to aklojo amžiaus jaunuolių nukentėjo nuo sovietinės armijos paliktų paženklinimų ir apie tai niekur neužsimenama. Tai teko jausti, kaip nuo įstatyto sekiklio miršta žmogus, susirgęs kraujo vėžiu. Iš kur ta liga atsirado, niekas nesiruošia tirti, nes tas vyriškis gyvenime jau atstumtas saviškių. Išėjo ir nereikia. Ar kas analizavo tai, kiek nukentėjo prieš atkuriant Nepriklausomybę vaikinai, tarnaujantys užslaptintose sovietinės armijos zonose? Ne. Apie tai net neužsimenama, nes skaudžios pasekmės išlenda praėjus daugeliui metų.