Po užniauktu dangum klojosi rasa, po lietinga žole miega patalai, po mano koja basa dilgėlės žydi, už medžių šešių regėjau aukšto vyro idealą, su šviesiom akim ir balzgana tiesa, man buvo nejauku stebėti veiksmą, kuris taip arti, bet nepasiekiamai toli. Šeši medžiai nėra kova tarp savęs, kova tarp gyvenimo, kuris užaugino ąžuolus didžiausius, stojančius man kelią, per daug myliu, kad naikinčiau, per daug bijau, kad lipčiau, net ne dėl to man saulę debesys užstojo, lietaus rasos ir vandens lašais žoles apklojo. Man buvo šalta, nes ateitis geriau žinojo už mane, kokias kvailystes slepiu savo mintyse, ką tuoj pat aš padarysiu... nepaleido dilgėlės man kojų, su šaknim išplėšiau, kraujuojančiu vidum nutraukiau atžalas giliausias, pasileidau bėgti link tos balzganos tiesos mano vaizduotėj, sutrypiau rasas, apjuodinau žoles nuo dilgėlių šaknų byrančia sausa žeme, aš noriu gerti labiau nei gyventi, tik vandens man neužtenka, o šakom man ąžuolai vis prausė veidą, vis glostė plaukus, nepastebėdami, kaip aš slenku pro jų metų išvagotus kamienus, tik aš žinot galėjau, ką gyvenimas už tai man pasakys, bet nerūpėjo man tada, atbėgau visą juodžemį išbarsčius, lemties sodą sujaukus, stoviu prie tavęs ir laikau suspaudus, negaliu paleist, bijau, kad dingsi, negaliu ir pasitraukt, nes myliu, myliu... nepasakei nei žodžio, tik nuėmei žoles nuo kojų, išmazgei mazgus senųjų dilgėlių ir leidai būti man laisvai. Išėjom mes kartu iš ten, sulaužėm būtį, išniokojom praeitį, kuri taip stipriai mus laikė. Net neatsisukom. Nes dabar mes esam čia, kur didžiausi ąžuolai šakom plačiom nebegalės daugiau niekados mūsų paliesti.