Nevertingas rūdijantis šilingių auksas,
Štai vėdrynų taures lietūs pievoj sukūlė.
Tu lieki, tik būtis pamažėl išsikrausto
Lyg būrėja apgavus viešai ir įžūliai.

Patikėjai, kad skleisies ir noksi tu svaigiai
Ir neteks vieno mirksnio taip gailiai maldauti.
Išopėjo dangus — jau netirpstančios snaigės
Įsitaisė delne tarsi alkano šaukšte.

Trauki grimą iš stalčių, tikies atgimimo?
Iš sugedusio veidrodžio spokso pamėklė. 
Vienos dalys subliūško, o kitos — sutino.
Užmatei bent akim ir jau norisi rėkti.

Sako, padeda auksas. Ne kur pievoj rūdija,
Nes už tokį nedirba joks plastikos meistras.
Jis ir lopo, ir kropo, kol liksi be strijų,
Kol vienam nors sezonui pavidalas keistas

Palėkės paskui būtį tarytum balionas,
Panėšės kad ir kriokdamas alpią baimę nebūti.
Kyla vėjas. Nutrūksta voratinklis plonas.
Į dausas, į aukštybes... Ko niekas neliūdl?