Pasenau.
Ne todėl, kad pavydžiu jauniems
Padaiguotus pavasarius būsiant —
Pririnkau patirties
Plačią sterblę sunkių akmenų.
Prasivėrus būtovės gelmė,
Burėms maža menkų vėjo gūsių.
Vėlės kviečia:
Ateik.
Paklūstu ir kuždu:
​Ateinu, ateinu, ateinu.

Iš perekšlės virtau gegute,
Nes ne mano vaikai gailiai čirpia,
Nors artyn prieinu
Ir kodėl? nuoširdžiausiai domiuos.
Juk ne randų šarvai
Gniaužia rūpesčių plėšytą širdį —
Ar malonių kokių 
Dar belaukiu daugiau iš minios?

Raukias veiksmo svarba.
Net liežuvis ir tas sunkiai verčias,
Nepavyti jau tų,
Kas kinknoja būtim nešini.
O mylėtų būrys
Nekantraudami trepsi prie slenksčio,
Priekaištauja sapnuos:
Užtrukai. Mums ilgu.
Ateini?