Kadais nemėgau aš naktų –
Kaskart jos dvelkdavo šalčiu.
Ji apsidengdavo šerkšnu,  
Aš šokdavau su demonais kartu.
 
Kvatodavome iki paryčių,
Mums būdavo kartu saugu.
Naktis apgaubdavo mane skraiste,
Gera buvo jausti ją šalia.
 
Ir nors aš dieną nekenčiau tamsos –
Žinojau, kad tik ji mane paguos.
Ir vieną kartą nelauktai
Sužibo ji tenai.
 
Žmonės ją vadina Aušrine,
O aš stebiu ją paslapčia.
Vieniems atrodo ji šalta,
Bet man – Žvaigždė neatrasta...