Už kryžių Tau vienam dėkoju –
           tą siaurą akmenuotą kelią,
kur klupdamas krentu ir stoju,
           ir nors rankas ir kojas gelia,

aš kabinuos į Tavo kryžių,
           kurį iš meilės dovanoji,
kad eidamas aš nepaslysčiau,
           Tu paremi pečiu savuoju

ir pakeli kiekvieną kartą,
           kai parkrentu į dulkes kelio,
ir drąsini Žodžiu ištartu,
           kad mylima esu avelė,

ir mokai vėl mane pamilti
           tą siaurą akmenuotą kelią,
kai dovanojęs naują viltį,
           neleidi nusimint avelei,

bet priglaudi kartu su kryžium
           arčiau širdies ant savo rankų,
kad kelią iš aukščiau matyčiau 
           ir žvelgčiau ne žemyn – į dangų.

Todėl už kryžių Tau dėkoju,
           kurį kvieti priimt kas dieną,
kad eičiau aš keliu siauruoju,
           mylėdamas Tave tik vieną.