Kokia didi ta baimė nebūties,
Jeigu kas rytą lyg į darbą
Vis atslenku prabilt apie gyvenimą,
Nors žodžių turinį išbarsto artimi, gentis,
O likusieji užrašo prasmės nebesupranta,
Jų savomis problemomis putojanti mintis
Nebesustoja prie parašomų ženklų
Tarsi praeiviai miesto gatvėj prie parpuolusio.
Gal tai ne tvinksniai,
O praeinančiųjų žingsnių čežesys
Paskutiniąsias ašaras traukte ištraukė?
Visuomenė įgijo šimtas vieną būdą,
Kaip lyg inkštirą sunaikinti individą.
Maldas ir aimanas
Dar pakasynoms neįvykus
Ji išvelka į sąvartyną.
O veidrodyje —
Rašaluotas veidas,
Nes raštams ašaroje pamirkyta plunksna,
Susitingęs kūnas, 
Bet dar gyvos akys.
Nesudegė.