Kvatojasi vasara...
Plevėsuoja margaspalviu žydinčiu sijonu,
saulės blyksniais kasose,
kvepianti miško žemuogėmis
ir liepų medumi.
Čia ji braido tarp raudonų lauko aguonų,
grūdus brandinančių javų,
užsilikusių spalvingųjų pamiškės pievelių,
arba pasipliuškenusi įšilusio ežero bangelėse
prisėda ant seno pasvirusio liepto
garbanų išsidžiovinti.
Svajoja...
Tiesa,
kartais supyksta...
žaibais pasisvaido,
griaustiniais pagrumena,
dangaus ašaromis pravirksta...
Visai kaip moteris...
O tas pyktis tik atgaivina įkaitusią žemę,
nuplauna dulkes net nuo sielos.
Kartais reikia, kad tave supurtytų
ir tu atsipeikėtum,
kad atsigręžtum į tai, ką buvai pamiršęs.
O vasara
dar kvatojasi...