Vėsios sutemos groja noktiurną, 
Dobiliukai laukuose užmiega, 
Užsimerkia pavargusios smilgos, 
Jazminai barsto žiedlapių sniegą.
Ta tyla lyg be proto skaudėtų, 
Skaudžiai geltų pavargusį kūną, 
Juk be skausmo nebūna palaimos, 
Kaip be liūdesio džiaugsmo nebūna.
Ten už šulinio girgždančios svirties, 
Užu beržo išnyra mėnulis, 
Ach, nereikia, nereikia, nereikia 
Degt troboj vakarinės spingsulės.
.........................................................

Vėsios sutemos groja noktiurną, 
Palytėk mano palaidus plaukus,
Sugrįžai, sugrįžai, šauksiu dangui, 
Šitiek laiko tavęs tyliai laukus...