Užmerkus akis tavo veidą matau,
Tuos mylimus bruožus geriu.
Ir viską norėčiau aukoti tik tau,
nors šiandien tavęs jau neturiu...

O, kaip gerai, kad mes nemirsim,
Nei tu, nei aš. Nei tu, nei aš,
Tik angelais baltais pavirsim,
Kai žemės viesulai dangun nuneš.

Tenai juk visą laiką žydi
Visi žiedai vienu metu.
Ir ten kažkas, kažkas, man rodos,
Danguje parašė – „Aš ir Tu."