Kaip rast savy jėgų daugiau nebemylėti,
Miegot ramiai naktim, visiems šypsotis.
Nenoriu, kaip kaskart, viena kentėti,
Taip norisi pabūt linksmai, naiviai kvatotis.

Kiekvienąkart kažką sutikus įsimyliu
Lig vidurio širdies ir vis kenčiu.
Po to nusiviliu, liūdžiu ir tyliu,
Ir nudegu baisiu lemties karščiu.

Daugiau nenoriu, pavargau nuo visko.
Matyt, neskirtas man tas mielas jausmas.
Juk tik iš vienos pusės meilė tviska,
O iš kitos – bemiegės naktys, širdies skausmas.

Keliu rankas, likimui pasiduodu,
Neverta siūlyti, kažką įrodinėti.
Nėra many jau vietos tai paguodai,
Tad kam kvailai save apgaudinėti...