Begalybė, suvirpa kažkas viduje, nematai?
Žiūrint į dangų, sako, ir mirtingo žmogaus žvilgsnis tampa niekada nesibaigiantis. Stovi ant laikinosios žemės, žiūri laikinomis akimis ir matai patį nepasibaigiamumą. Skrenda ir tęsiasi tavo žvilgsnis amžinai, o pats nenumanai kur...
Pažvelgiu į dangų – platu, neaprėpiama, bauginančiai gilu...
Apsidarau aplinkui ir pamatau tą pačią amžinybę šalimais tylinčiame ežere. Pasirodo, ir žemėje slypi kažkas, kas neturi pabaigos. Nuolat šalia tavęs, supa tave, gaubia, šnabžda savo būtimi. Net dabarties laikinume – amžinybė. Gal dėl to menkučio žmogaus vis neapleidžia jausmas, kad niekas niekada nesibaigs(?)...

Atsikvošėju.
Irdamasi amžinybe pažįstamą siluetą artina valtis.
Tai Tu.
Tada tikrai žinau, kad amžinybė yra visų mūsų prasmė. Iš amžinybės gimę, nebesugebam jai atsispirti, atsiskirti, ak, juk kvėpuojam ja, išėję iš jos į ją ir einame, stebimės, akis pakėlę, kūrinija, galybe, tobula vienove, ir (vėl ir vėl) amžinybe, kuria patys ir esame, o... mano žvilgsnis nebegali pasibaigti susipynęs su tavųjų akių dangumis. 
Ir vėl skęstu tavo vyzdžių giliuose ežeruos... 
Taip.
Vėl ir vėl, Meile. Taip.