Į kur, Tėvyne Lietuva, eini,
Ar ta kryptis šventovėn veda?
Gal tai ne sūnūs tavo, ne tikri,
Tau kloja vienadienį kelią?
 
Ar dar meni laikus, kai gimė Sąjūdis,
Kai jis pavasarį vergovę daužė?
Kai žmonės buvo tarsi broliai artimi
Ir žydrą dangų trispalvėm išaudė?
 
Ar tebesaugai skambų giesmių aidą,
Kai meldėm Dievo išsvajotos laisvės?
Kai Jam žadėjom ištaisyti klaidą —
Ir blogio į namus nebeįleisti?
 
Pamiršom pažadus, atrodo, jau pamiršom...
Kai kas ir laisvę vis kitaip supranta —
Vaivorykštės kerams pardavęs jauną kūną,
Į klampų liūną stačia galva brenda.
 
Dorai tarnauti tautai tapo nemadinga.
Laisva rinka — godumui žalios lankos.
Pagerbs ne talentą, ne darbštų, bet turtingą,
Ir bus nebesvarbu, kaip eurai jį aplanko.
 
Į kur, Tėvyne mano, tu eini?
Gal šauk vaikams, kad tai netikras kelias,
Jame šiai žemei liksim svetimi,
Kai būsim Lietuvą savy praradę!