Kartą vakare, jau po didžiojo karo,
švariai apsirengęs ir užsidėjęs puošnią albą,
išėjo Dievas pasivaikščioti po Lietuvą,
su tauta pabendrauti.
 
Sunkiai Jam sekėsi juokauti,
nesimezgė kalba –
ji tokia sunki ir archajiška –
visai nedieviška,
o ir akių kontakto nebuvo,
tik socialinė atskirtis badė akis.
 
Paėjęs gilyn, jau už Merkinės miestelio,
kur visi šventieji eina link Panaros,
Jis varnai akį pamerkė,
kuri ant kelio taršė riebią erkę,
užsigerdama gira, likusia nuo anos vasaros.
 
Žiūri nustebusi varna,
galanda šmirgeliu snapą,
iš jo žiežirbos krenta ant ąžuolo lapo,
o ant dilgėlių laša šventas lietus.
 
Dievas užsimerkė
ir visas Jo gyvenimas prieš akis prabėgo –
taip greitai ir įdomiai,
tarsi toks iš tikrųjų nebuvo.
 
Kartą vakare, jau po didžiojo karo,
išėjo Dievas.