Kažkuo neįtikau, jei, Viešpatie, mane tu glamžai?
Už vieną taip užmoku dešimt ne.
Maniau, baigiu sunkiausią — arklio — amžių,
Bet pūpso rūpesčiai palaikiam vežime
Ir pliaukši rimbas, tebežiodo žąslai,
O laisvės gurkšnis — retame sapne.
Veji usnynais bėgti nuogą, basą
Lyg būtų nuodėmė keliais šią būtį nešt,
Tarsi iš anksto įtari puikybę,
Deguto žymės it priklausinys.
Kažkur pusiaukelėje kas brangu išdribo —
Neužmirštu ir tebeieškau vis.
Juk raisto žaltvykslės negali būti tikslas.
Kai protas drumstas, kas — gera žinia?
Aš pavargau. Gali gal iškinkyti?
Už ką mane, sakyk, už ką mane?
Menkai tikėjau ar šlovės prašiausi?
Neklusnią galvą kėliau per aukštai?
Argi rūpėjo žvilgesys ir liaupsės?
Argi zirziau: prastai, juodai, kietai?
Suvokiu, juodraštis — ne paskutinis laiškas.
Susimąsčiau. Paguodei. Nurimau.
Nebepabėgčiau, jei dabar paleistum —
Gera žinia nunešama ne sau.