Ne aš,
tai vasara ant savo delno
Tau atnešė roželės žiedą,
Parinko purpurinę spalvą,
Kuri į širdį meilę lieja.
 
Ne aš,
tai vasara augina, laisto
Medžius ir mažą lauko gėlę,
Sodo jazminą skaistų, baltą,
Kuklutę pievų ramunėlę.
 
Netruks prinokti žemuogės ir vyšnios,
Motulė liepa medumi varvės,
Pamiršim duoną iš rugių pernykščių,
Kada ant stalo jau šviežia kvepės.
 
Kiek telpa daug ant vasarėlės delno,
Kiek žmogui šilumos jos dienose!
Tik reikia žvelgt dažniau į dangaus gelmę,
O rūpesčius palikt vandenyje.