Taip jau nutiko,  likimas, ar dievas taip lėmė, kad  iš Vambalių kaimo  ištremta į Sibirą buvo tik viena Karosų šeima, kilusi iš ,,Karosynės“ II. Už ką ir kodėl juos ištrėmė buvau prisiklausęs visokių versijų, kurios stipriai skyrėsi viena nuo kitos, todėl 2015 metų vasarą, ekskursijos metu į tėviškę, nusprendžiau aplankyti i pakalbinti vienintelę dar gyvą likusią tų įvykių liudininkę.
Istorinę medžiagą apie Karosų šeimos trėmimą radau knygoje ,,Seredžius“ iš ciklo ,,Lietuvos valsčiai“ iš skyriaus apie tremtinius:
< ,,Pirmą ištrėmė 1948 05 22 į Igarką Krasnojarsko kraštan Oną Karosienę, o po to buvo išvežtos, Antanina Karosienė, ir dukrelė Ramutė, gimusi 1945 metais, ištremtos 1948. 06. 22 dieną į miškų ūkį Misa Kežemsko rajoną, Krasnojarsko krašte. 1948 07. 08. tremtyje mirė dukra Ramutė.“> < > ištrauka iš knygos ,,Seredžius“ iš ciklo ,,Lietuvos valsčiai“...
O štai ką apie tai sužinojau ir užrašiau, apsilankęs pas tetą (Karosų Janutę) Janiną Žemaitaiteinę (mergautinė pavardė Karosaitė iš ,,Karosynės“ II), gyvenančią Jurbarko rajono Juodaičių kaime Liepų gatvėje, pas sūnų Rimantą Žemaitaitį(kalba netaisyta):
< ,,Jinai (,,Karosynės“ šeimininkė, Ona Karosienė) buvo namuose, pasiliko namuose, o tėvas su mama i mum, su mumis dviem mergicom, mažikėm, ėjo pas Klasauską Praną, o ji nėjo:
– Aš sena... Niekas mane neveš i niekam aš nereikalinga... Neisiu aš niekur iš savo namų... I nėjo... Tai ją sukuopė visą i išvežė...
O paskui tėtis slapstėsi, o mamelė... Atvažiavo, reiškias, ta tėtės vyriausia sesuo Izabelė, nutekėjusi... Ir prie Čekiškės, Šlapučių kaimas... Va... Tie išgirdo, kad veža, taigi sako:
– Mūsų, reiškias, mano brolis, mama, sako:
– Važiuojam, sako tam savo vyrui, pasikinkę arklius... I atvažiavo pažiūrėt, kas darosi?..
Atvažiavo, o kad čia nieko nė, sodyba išdraskyta, mamos nė...
Ta teta, kai važiavo, su tais arkliais... Tai kur? Pas artimiausią kaimyną... Žinojo, kad jie artimi su Klasausku Pranu:
– Kur Antans, kur Antosėlė? Kur mergicos,  ka  nė, a visus ištrėmė...
 Viską papasakojo. I mama te pas jų, o tėvas miške te, „Varšauskynės“, po eglėm, nu tai sakė, pasišaukė i  Antaną. Tas tada i sako mamai:
– Važiuok tu su viena, o vieną megricą palik... Sako, kad tie Serapinai teiraujasi, Vladas va tada šalia gyveno, te pamiškėje, kur Polės...Sako atėjo kažko tai, sako teiraujasi:
– Kur Karosai, kad čia mergicos, o jie  kur?
Tai sako, kad mum mergicas paliko... Tai bijojo laikyt...Tai sako, ta teta:
– Antosėle, važiuojam pas mūsų... 
Ta teta jau, Zabelė, į vežimą...Ta (mama) pasisėmė Romutę, o mane paliko, ka mažiau jau būtų, paliko pas Klasausko Praną, o paskiau iš Klasauskų Prano tėtis mane pasiėmė i nusivedė pas Bartušienę į Papartynus, o mama su tais važiavo te į tuos Šlapučius, į tą kaimą...
Nu i besikeliant per Dubysą vienas iš tų „liaudies vadinamų gynėjų“ mamą pažino, kadangi jis pas mūsų tvartą, kaip sako mama būdavojo... Kažką jis te dirbo:
– Oi, tai sako, juk čia Karosienė, tai gi jie vežami...Nu i ją mikliai mikliai, tuoj iš to vežimo i paėmė...
Prašė da, ka  mergicą paliktų, juk da visai mažikė, tik trečius metukus teėjo...
Į Seredžių nuvežė... Žukovas, a kas te buvo i pas tą Žukovą nuvedė, tie jau stribai vadinami i sako:
– Karosienė bėgo... Nu, sako, tas tranko i stalą:
– Kur vyras tavo? Nu, kad reiškias, pabėgęs...  Kur vyras tavo? Mamelė sako:
– Kad aš nežinau kur? Nu pabėgo, pabėgo, bet aš nežinau... – Nu i jinai paprasčiausiai  nežinojo, a jis „Gudinėse“, a jis „Varšauskinėj“, a jis kitur kur ir?..
Taip tardė ją ilgai, gal kelias valandas pasisodinęs, tas Žukovas...
I supranti, tai paskui ją įsodino į kažkokią tai „Palutarką“.  Reiškias  jau čia išėję tie, iš kur čia juos vežė, nežinau i Kėdainiuose, susiskambijo...
Ramutę, su mama, ant kelių, įsodino į tą „Palutarką“ i tiesiai per Čekiškę i išvežė...
– O tai ką te jas Kėdainiuos į kakėjimą įkišo? A kur kitur padėjo?
– Ne, matai, Kėdainiuose, nuo Klaipėdos turi ateiti ešalonas, todė ją te i nugabeno su tą mergica... Sako, Kėdainiuose, da būtų penkias minutes vėliau i būtų tas ešalonas išėjęs. Taigi susėmė  jas i nuvežė prie Angaro, ne į Igarką... Paskui tik vėliau Igarkon persikėlė, te senoji Karosienė jau buvo. 1950 metais Antanina Karosienė persikėlė pas anytą Oną Karosienę, į Igarką, Krasnojarsko kraštan:
- Matai buvo teip...Aš te nebuvau, bet mamelė taip pasakojo... Kai numirė, nuo išsekimo, 1948 metais liepos aštuntą dieną mano sesutė Ramutė tremtyje, mažikė da visai buvo. Tie žvėrys „Stribai“, kai išplėšė Padubysyje iš vežimo, tai sakė, kad neleido nieko su savimi pasiimt... Išvežė nuogas plikas, kaip buvo apsirengusios teip i išvežė be maisto, aprangos  i daiktų te į tuos miškus, tai te sesutė i numirė... Atėjo prižiūrėtojai i išsinešė, o kur padėjo niekas i iki daba nežino, mamelę tai į darbą miškan vis varė...
– Nu, kai tada miškų ūkyje Misa Kežemsko rajone Krasnojarsko krašte  mamelė liko viena, tai vėliau rašė prašymus valdžiai i prašė, kad ją perkeltų pas senelę į Igarką, i  po dviejų metų, 1950 metais, ją lydint karininkui į te traukiniu i nugabeno...
– A tai kaip jūs te toj Igarkoj atsidūrėt, kodė judu  į te nuvažiavot.
– Nu taigi buvo teip. Tada, kai gavom laišką i  sužinojom, kur jos ir i mudu su tėveliu į te nuvažiavom... Mūsų niekas nebetrėmė jau tada, bet tėvelis nuėjo į Seredžių i sako te tiems načialninkams:
– Išvežėt šeimą, tai vežkit i mane i aš te noriu važiuot... Davė leidimą, tada i mes į te išvažiavom“.> < > ištrauka iš mano knygos „Vambalių kaimo istorija“...
Nežinau, į kiek tomų galima būtų sudėti dėdės Antano Karosos prisiminimus, širdgėlą dėl dukrelės Ramutės netekties, kai jis sugrįžęs iš Sibiro i atėjęs pas mus pasakodavo, kaip savo noru paliko namus i pasiėmęs kartu dukrą Janiną (gimusią 1943 metais), sužinojęs, kur ir ištremta jo šeima, išvažiavo 1951 metai į Igarką pas žmoną i motiną, kad padėtų te joms vargus vargt, o tėviškėn sugrįžo tik 1958 metais...
Tėviškė sutiko nedraugiškai, išskyrus kaimynus, kaime jie visada buvo gerbiami i anksčiau, prieš tremtį i sugrįžus iš te...
Bobutė, senosios Karosienės prašymu i mudu su broliu buvo nuvedusi į svečius į Karosynę, nes ten mes niekada nebuvome, o ir pati bobutė(daba rašydamas kaimo istoriją supratau) matyt norėjo sužinoti savo garsiosios Skridlų giminės likimą, i jos tėvai paliko te palaidoti Sibiro platybėse, bet tai jai kita istorija...
Karosai sugrįžę atgavo tik pusę namo, nes kitoje pusėje da vis kolchozo kontora buvo. Ūkiniuose pastatuose kolchozas gyvulius laikė, jiems davė tik mažą pašiūrę( dėdė vėliau ją perstatė į mažą tvartelį), vienai karvutei laikyti. Nuostabusis dėdės įrengtas sodas pristatytas valdiškų bičių avilių, svirno aruoduose supilti kolchozo javai, o jiems atmatavo brigadininkas penkiasdešimt arų pačios prasčiausios žemės. Teta Antosikė daba savuose tvartuose šėrė valdiškus veršiukus, o dėdė Antanas buvo paskirtas dirbti kolchozo dailide i viename iš namo kambarių įsirengė stalių dirbtuves. Taip i „bernavo“ abudu sovietų valdžiai savo namuose i nuosavam ūkyje...
Artėjant birželio 14-ajai, kuri Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena ir aš sugalvojau nors maža dalelyte prisidėti prie tos tragedijos paminėjimo, įdėdamas šį kūrinėlį į savo atsiminimų ciklą „Buvo buvo, kaip nebuvo“...