Mėsinėju metodiškai
Kilusio sieloje erzelio kilmę
Ir matau, kur tikroji šakotų kaprizų šaknis —
Man tik aitrina alkį būties
Trupiniai bendro laiko,
Kurį man teikeisi paskirti,
Tad kas kartą širstu —
Ar vertėjo jų laukti išvis?

Kruopom smilčių nebus
Grįstas tiltas per plotą stichijos.
Tenka tramdyt save —
Jau gavai, nenorėki daugiau, nenorėk,
Betgi alkis tulžingas
Tuos trupinius laižo, praryja,
Na, o lūkesčių choras pakirdęs
Jei ne rėkia, tai ima čežėt.

Jau žinau, kokia keiksmo prasmė,
Kai į veidą išrėkia besotė,
Suprantu ir tyliu —
Operuoju pati štai save.
Kiek tu kaltas dėl to,
Kad kaprizai manieji šakoti?
Kaip suvokčiau jausmus —
Jie gyvi tiek džiaugsme, tiek varge...

Kas didžiuojas pelnu,
O aš nužvelgiu tavąją skolą —
Teks abiems patikėt,
Jog dar kitas gyvenimas bus.
Ten tu būsi banga,
Godžiai laižanti manąją uolą.
Jau dabar nušvintu —
Šitas laikas bus oi koks saldus.