Prisipažįstu, riečia dar menkai —
Rėkiu, kad nugalėsiu.
Ir ką apgaut bandau?
Vienintelę save.
Šalia ne angelas —
Ištroškęs velnias liesas.
Kasdien maišau po puodus, keptuves.
Neužganėdinu.
Nors lipk pati ant ližės
Ir lįsk į duonkepės kaitriąsias žarijas.
Kvaili parėdymai,
Keiksmai ir žvilgsniai gižūs
Bepranašauja tik prastas žinias.
Iš kur tas geismas 
Linksmojo lengvumo,
Kada jau riečia, kai pakilt sunku?
Neašaroju,
Tai naminiai dūmai.
Lipu ant ližės,
Duonkepėn smunku.
Gal atsipeikės?
Gal kas trauks, gailėsis?
Kiek metų valgai tu mane, žmogau?
Gerai, kad krosnis buvo jau atvėsus.
Vėl iš lėkštės neišgirdai:
„Skanaus...“