Siluetas, kurį matai tolstantį parke,
yra meilė.
Jis kaip vėjas užpučia degtuką,
vos tik suliepsnoja ugnis,
išplėšia sagą iš suknelės
žvarbų vakarą,
pažadina ryte ką tik pabudusį
ir mauna kojines, nes jau laikas.
 
Siluetas parke tolsta žmogaus
žingsniu. Svyruodamas,
nes burės
pasikeitus vėjui vedė
kitur, nei jo spėliota,
žymių nebuvo net ant
artimiausių kūnų,
o viskas, ką tvirtai išmokęs
buvo, dabar sudilo ir pritilo
neribotam laikui...
 
Iš parko taip ir neišeina.
Palieka stovintis tarp
rožių krūmų.
Ir nors įsiduria į kūną
dėl neatsargumo –
vėl neištvėręs vaikšto parke
kaip žmogus.