Keistas jausmas, tave kai randu
Lyg paklotėje miško išlikusį riešutą —
Toks ištikęs brandus džiugesys,
Nes tarnystei aš jau pavargau.
Mums dalintis nėr ką — negi lizdą gandrų, 
Negi debesio antklodę plėšysim,
Į tą pačią laukymę kai eisim uogaut ar žoliaut?
Ar dabar tai svarbu?
Keistos būna bičiulių bendrystės:
Nukulniuoti takai, pakelėj ištaškyta viltis,
Sklidinumas jausmų, tikimybė nuo pertekliaus plyšti
Ar ramybė sode, kol šešėliai tirštės ir ištįs.
Ar jauti, kaip dangus
Po sausros palaimingai mums galvas aplyja?
Skėtis liko namie. Nujaučiu, kad tą patį darai.
Priimta tarp delnų
Jaukiai snausti mintis susivijo.
Aš tave jau radau,
Dėkui tau, kad mane atradai.