Šiąnakt padangėj kabo priežastis mirčių,
Tai ji kalta dėl mano proto užtemimo...
Išblėso. Tamsoje paskendo daug minčių,
Tačiau žinau burtažodį nuo šito užkeikimo.

Į langą beldžia vėjas kai baisu, kai šalta...
Jis laukia nesulaukia, kol pabusiu naktį paverksnoti,
Tačiau ar miršta tai, kas amžinam sukalta?
Atsakymo neradęs pradedu galvoti:

Gyvenimas lašės ir išlašės po lašą,
Ar jie mirs taip pat (kaip aš), kurie į krosnį mūsų sielas neša?
Ar verta man tikėti visais tais pranašais?
Kai toks tampu aš pats ilgais žiemužės vakarais...

Čiumpu iš žodžio nukaltą kalaviją...
Šiąnakt padangėj kabo priežastis mirčių...