Pro silpnus pirštus slystant laiko smiltims
Byra mano mintys. Įkvėpimai ir svajonės.
Kaip kolibris į nektarą vis bandau kabintis.
Tik aš audroje. Sparnais tiek neužmoju.
 
Ir vėtomas esu. Bet vėtausi ne vienas.
Po tokį klaikų debesį mes sukamės kartu.
Ir jei ne tavo plunksnos, papuošiančios man dieną,
Sakyčiau – nežinau, kuriam krante esu.
 
O gal klausyk nereikia. Nereikia mums nektaro,
Gal verta vien gyventi dėl šokio debesuos?
Juk kartais audroje ir snapai apsąla,
Būna, tyliai pritupiam, kaip drugys laukuos.
 
Kai pavargstam šokti, galime sklandyti...
Atsigult ant meilės šilumos versmių,
Kaip likimas plunksnas kedena paklausyti
Ir prašyti Dievo atsiųsti dar audrų.