Vėl žydi pakelės. Ir kaipgi nežydėti,
Kai taip birželio saulė šaukia pas save
Vėdryną, dobilą, net miškinį erškėtį
Iškelt nektaru kvepiančias žiedų taures!
 
Nušvis laužai trumpiausią metų naktį,
Mergaitės kupolių vainiką pins,
O pakelės ramunę ir ožekšnį
Vargu tada ar kas beprisimins.
 
Bus Joninės, ieškos paparčio žiedo,
Žolių rasa ant kojų, rankų kris,
Lydės į praeitį ilgiausią metų dieną,
Laimę suradusi — neradusi širdis.
 
Sodeliuos dar ilgai žydės lelijos, rožės,
Tik pradalgėlėm pievos, pakelės nubėgs.
Iš čia, kur augo vešlios, kuklios laukų gėlės,
Švelniom spalvom daugiau jau niekas nelydės.