Kartą nusilenkiau skausmui.
Ir netrukus jis apgobė mane baltu, sunkaus gobeleno audiniu. Ko gero, tai buvo svetingumo ženklas, kurio ir vėlei, deja, nesugebėjau deramai suprasti. 
Suklupusi nuo visą kūną užgriuvusio svorio, pajutau, kokios kietos gali būti marmurinės grindys, kokios laibos gali būti sužeistos blauzdos ir koks šaltas gali būti prakaitas, tekantis nuo smilkinio lig pat ausies.

Niekada, girdi, niekada nesilenk jam.