Pakviesk užmigt po kerpėm be sapnų,
Kai sielos gelmėje nusėda tai, kas tikra.
Jausmai nesidrumsčia, nes niekur nebeinu
Per vienišystės alinančią dykrą.
Sustoju, laukiu, kol prabils varpai
Garsais pravirkdančiais, baugiais ir pranašingais,
Kol gyvos dulkės stvers, bet tuoj paleis
Už būtą atgailą prieš amžinai užmingant.
Pabūk šalia, maldauju, būk šalia
Tiesiog beaistris nebylus šešėlis.
Gal žvaigždės žiebsis, gal gaisai dar degs,
Gal mes bebūsime tik dvi paklydę vėlės
Aistros aidais nutrynusios ribas
Tada, kai nieko nebereiškia žodžiai,
Lai smiltys čeža man apie tave —
Kaip meiliai kerpėm mingančią apkloji.