Melsva vilnis man glaudžiasi prie kojų
Tokia šilta, tokia švelni...
Nesibara, kad šitiek ilgai stoviu
Šventos žydrynės vidury.
 
Atleiskite, linai, kalti šiandieną esam,
Jog tapote svečiai gimtuose namuose.
Beveik jau svetimi laukai tėvynės platūs,
Nors jus dar mena žmonės savo dainose.
 
Juk taip mylėjom mažytį lino žiedą,
Motulės austas baltąsias drobules.
Ateidavo ruduo ir šaltą klėties sieną
Puošdavo verpimui paruošta gija.
 
Aš vėl linų lauke, jame vaikystės mintys.
Gerai, kad juos vėl žydinčius matau.
Seni laikai negrįš, man jų nesugrąžinti,
Tiktai kaip čia, kur dar kitur gražiau!