Galbūt daugiau tavęs nepamatysiu
Laukuos švelniai vilnijančio pavėjui?
Nurauto, surišto, gubelėm sustatyto...
Ir tavo ilgo kelio lig drobelių ėjus.
 
Prisiminimuos liko, kaip linų kuodelį
Rateliui dūzgiant pešė mamos rankos.
Taip baigės tavo ilgas, sunkus kelias,
Pavirtęs siūlu ir nuglostytas daug rankų...
 
Paskui šis siūlas rangėsi tarp staklių...
Pavirto drobe, rankšluosčiu raštuotu.
Jaučiu jo kvapą ant Kalėdų stalo,
Linine staltiese mamos dailiai užklota.
 
Oi, line, liaunasai lineli...
Galbūt daugiau tavęs nepamatysiu?
Tik radus skrynioj rankšluostį senelį,
Anūkams pasakas apie tave rašysiu.