Kas tu esi, nežinomas keleivi?
Kur trauki tamsią naktį, atsakyk?
– Ne mano reikalas, – gal pasakysi,
Aš klausiu. Man įdomu. Nesupyk.
 
– Gerai. Klausyk. Mane augino žemė,
Man kelią klojo saulės spinduliai,
Aš plaukiojau minčių bekraštėj jūroj,
Kur dar nepastatyti švyturiai.
 
Sraunias upes aš pereinu be tiltų,
Per kalnus kopiu – nors nėra kelių,
Meldžiuosi, kad nesiųstų Dievas žemėn
Vargų, nelaimių puokščių didelių.
 
Renku aš akmenis nuo bendro kelio,
Keičiu į krintančias dangaus žvaigždes,
Jėga – lygiuojuosi į žaibo blyksnį,
O siela – į pražydusias gėles.
 
Esu žmogus. Visur mane surasi:
Prie staklių, arklo, mokslinėj veikloj
Ir vyšnių sode, obelų pavėsy,
Ieškok ir dvasioje tautos šventoj.
 
Manęs net neieškok – betikslis darbas,
Surask save šiam žemės gaudesy...