Kybojo, pūpsojo tyki pilnatis,
      Tabako pypkutę tyliai dūmojo –
   Ir migdė aplinkui sidabro avis.
 
Verkė viena ašarėlėm sūriom,
      Krito jos švelniai žemelėn šilton –
   Ir skverbės į delnus keiston artumon.
 
Pakilo audra ir žaibavo jausmus,
      Širdies vandenyne nebuvo ramu –
   Ir veržės kažko iš akių man lietus...
 
Bet Marso kerai sužibo danguj,
      Raudoni ūkai glamonėjo pečius –
   Ir kvietė paskęst visatos meduj...
 
Nerimstanti sielos audra begalinė
      Visatos gelmėje gal rastų ramybę –
   Ir debesys mėlio praplauktų nutilę.
 
Bet magiški raiteliai visatos jėgų,
      Sudrumsčia jie miegą sidabro avių –
   Ir jaučia širdis gyvybę visatos raibulių.
 
Perveria mėnesio dūmo tiesa išskirtinė,
      Sugriūna pilis tobulai krištolinė –
   Ir stengiuos suprast – kodėl aš avis sidabrinė.