PRELIUDAS IR EILĖRAŠTIS
 
                     * * *
Pavasaris aũšo. Ir liko Aušra ant bangos,
Nors  laiko rykliai jai grasina...
Jūs kovo, balandžio jūs aušros, nešuos
Pačias jus, – ne vien džiaugsmą gryną.
Pabundat, paguodžiat – ne savo laiku:
Dar ką tik... jau vasara liejas, ir aušros šienpjūtės –
O visad puiku: žiema, vakarojam, prireikia
Surinkti pabirusias knygų prasmes.
Išbarstę aušras prasimes – laiką peikia...
 
 
                     * * *
Ieškojau švilpynei žilvičio šakos...
Prieš mėlius praskirtas pavasario krūmas
Žaliu debesim ir drėgnais suputos
Kvapais. O dangus prigesintais melsvumais
Iš balų niūniuoja, atkimsta akis,
Jis vis krašteliu debesies nusišypso,
Kol blyksteli dailiai vanduo dantimis,
Ir saulė nubraukia šešėlį nuo miško.
 
Jūs kam, vakarykščiai vaikystės garsai
Žilvity, kai klevo sula suputojus,
Ir bitės žieduos, ir džiaugsmingai beržai
Žalsvi, ir vaizduotė, atskleidus rytojų,
Jau skaito skaisčias jo natas, o liūdni
Šešėliai tarp lapų gelsvų – toly tyli,
Ir graudūs gaisai vakariniai nebylūs
Toli įrašyti tamsiam vandeny.
 
Ak bitės, jūs duoną džiugių žirginių
Užraugėt... Mane ji nekart, atminties kubiluos
Pražydus, žibuoklių pūgoj išvilios.
Į žydrį dainingų dienų.