Gerai, kad ten, kur žiebiasi kaštonų baltos žvakės,
Dar vis galiu keliu pareit, sugrįžti,
Nors pasitinka jau ne motina, bet miela sesė,
Nors jaunas šuo manęs nebepažįsta.
 
Neliko seno gluosnio, prie kluono aukštos liepos,
Kurios žiedai man medumi tikru kvepėjo.
Platus, vėsus šešėlis driekdavos per pievą,
O lapai pasakas prigulusiam šlamėjo.
 
Tik laukas vis taip atsiremia į mišką,
Iš kur ateidavo naktis, ilgi šešėliai.
Ir tik rytais, saulei virš Nemuno pakilus,
Prikeldavo diena darbeliams vėlei.
 
Mylėkim tėviškes ir nors retai sugrįžkim,
Čia žemė mena paliktas vaikystės pėdas.
Primins – ji visados gyva žmogaus širdy,
Nors medžiai gal ne tie, seni takai užžėlę.