Kaip vakaras miršta... Ir saulė tarytum į urną –
Už kalno, už miško, kur juosta nakties pelenai.
Galbūt taip išsiskiria širdys ir lieka tik kūnai,
Ir rausvos saulėlydžio atmintys: tu gyvenai...
 
Nebejauti skausmo ir netgi tikėjimo pulso,
Šešėliai priglunda prie kojų, rasotos žolės.
Nemokam sugrįžt – tik išeit... Bet išėję prapulsim,
Nes šitaip jau mudviejų niekas daugiau nemylės.
 
Akimirkos laimės – šalta mėnesiena pabirus
Ant veidrodžio upės, ant skliauto aukštai danguje.
...................................................................................................
 
Kaip vakaras miršta – be skausmo, tikėjimo, tyliai,
Su laikrodžio dūžiais kas vakar išnyksta, deja...