Tegul išsiskiriant bus žinoma, kodėl,
Kad gižų apmaudą įvadelėtų protas.
Suplyškime be sąskaitų, be skausmo, be kaltės,
Kad susitiko du — abu labu kuproti,
O subamblėję sąnarių mazgai
Glėbių nesuveržė, laimikį greit paleido.
Kažką pagražinau, kažką pamelavai
Ir ženklas svetimo išskaitomas ant veido.
Nebuvo chemijos, drugelių paširdžiuos,
Tik EGO lūkesčiai, ambicijos ir geismas.
Dar vakar linkusi šiandieną aš keliuos,
Labai tikiuos — bus nesunku atleisti.
Mes prasilenksime kaip kūdroj mašalai,
Be ceremonijų išspaudę šykštų Labas.
Taip bus geriau? Taip bus tiesiog gerai.
Juk neturėjus, reiškia — nepraradus.