Išeis pavasaris ir nieko neprašys
Už pilką lauką, vėl žaliuot prikeltą,
Už miško žibutes, jų mėlynas akis,
Gamtos duris, gyvenimui atvertas.
 
Jis nieko neprašys už vyšnių baltą drobę,
Obels šakas, apkritusias žiedais,
Už margaspalves tulpes, pasklidusias po  sodą,
Ir už lakštučių giesmes vakarais.
 
Išeis, palikęs darbus pratęsti vasarėlei:
Nokinti žemuoges, rugius žydėt pašaukti,
Vėliau, nuauksintus, guldyt į pradalgėlę
Ir krintančių žvaigždžių rugpjūčio naktį laukti.
 
Išeis, kad vėlei grįžtų, kai kovas žadins žemę,
Visi ledai saulėkaitoj ištirps.
Vėl dosniai bers gėles, dabins ievos šakelę,
Tiktai manęs galbūt neprisimins.