Džiaukis, žmogau, dainuoja tavo žemė
Žiedų harmonija gyva.
Kiek grožio daug gegužio dienos davė,
Kad pasipuoštų ji laisva.
 
Kad pasipuoštų jos laukai ir pievos,
Miestelių gatvėse namai,
Išbėgę vienkiemiai, mažos sodybos
Išplauktų toliuose baltai.
 
Galbūt po obelim, kada kvepės alyvos,
Vakarė valanda  kitaip nušvis,
Negu politikos pursluos pajuodę žinios,
Pripylę nerimo į širdį ir akis.
 
Rodos, galėjom būt laimingi,
Lygiai dalintis dovana Dangaus,
Būt žemėj tėviškės turtingi
Dėka vien darbo, doro ir gražaus.
 
Bet ne...
Išlindo melas, apgaulė, godumas,
Laisvės šaukliai užgeso pamiršti,
Lakias viltis užklojo tirštas rūkas,
Gimęs aistrų partinių sūkury.
 
Džiaukis, žmogau, išėjęs į palaukę,
Šiandien laukinės kriaušės drobule balta.
Tačiau tikėk, kiti žiedai dar laukia,
Kad gerumu visiems nušvistų Lietuva.