Nevyskite, alyvos,  dar nevyskit,
Tegul  žiedai ilgiau rytais rasoja,
Juk taip negreit vėl kerinčios sugrįšit
Pažadint žemėje gegužio grožio.
 
Bus vasara, šlamėsite tik lapais,
Vėliau rudens šalna žalius visus nuskins.
Liūdės šakelės vienišos ir šlapios,
Žydėjusių kadais jau nieks neprisimins.
 
Nebūt pavasario be kvepiančių alyvų,
Be puokščių jų rausvų prie vartų iškeltų.
Ir aidas vakarų širdin be jų negrįžtų,
Kai laimė rankoj švito vienu žiedeliu.
 
Nevyskite, alyvos, neskubėkit,
Tegul pavydi debesys spalvų,
Galbūt lakštingala atskris čiulbėti
Nakties giesmių, žydėjimo vertų.