Nebuvo to laiško niekad. Žinojau: jo niekad nebus.
Giesmė, išsisupusi medžiuos, jau išskleidė savo sparnus.
Ten saulė šypsodamos leidos, ten žaidė šaltinio versmė,
Tarsi akvarelę paliejus pražydo pilnatvės versmė.
Ir vėjas pakvipo alyvom, ir dvelkė gaiva jazminų...
Aš visą pavasarį laukiau žinutės trumpos ar laiškų.
Ir raudo, nuraudo šermukšniai čia švento gerumo pilni...
Žinių iš tavęs nesulaukiau, tik vėjai vis blaškės pikti.
Vėl metai ratu apsisuko, praslinko baltoji žiema,
Nebuvo laiškelio, nebuvo, žinau: jo nebus niekada.
Bet aš vis dar lauksiu, tikėsiu... Kai baltas jazminas žydės,
Trumputė žinutė atskridus vilties kibirkštėlę pasės.