Mano nerime – senas drauguži,
Jau žinau, pasiilgai manęs,
Į tave aš einu susigūžus
Ir išbarsčius visas svajones.
Ne lietum – klevo ašarom lijo,
Degė žvakės kaštonų nakty,
Dar anksti – nežydėjo lelijos,
Tik pavasaris skleidės širdy.
Vieniša, ne , atleiskit – meluoju,
Aš su nerimu savo lieku
Ten, kur obelys žiedus išbarstė
Ant gyvenimo kelio, takų.