Įžvelgęs saulėje dėmes,
Nuostaboje paklausiu, iš kur ėmės?
Ši lemtis neaplenks manęs,
Dūsauja dūšelė stygiuje aptemus.
Mėnuo išplauks iš debesų,
Ir jis dėmėm nusėtas.
Grauš rėmuo, mane sugrauš,
Rūgšties karčiosios išpenėtas.
Ir Jis — netobulas, su dėmėm,
Į rūsį įgrūstas žemėtą.
Be nuoskaudų ištars esmė —
Pasaulio matas nudėvėtas.
Dūšia išnyko, nė dėmės neliko.
Ką jau kalbėti apie esmę:
Ar aukso veršis, ar varganas skatikas
Lemties delne vienodai vertas.
Ražas
2016-05-19 13:32:33
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-05-19 19:28:52
Ne tik saulė ir mėnulis dėmėti, bet ir visų žmonių gyvenimai vienaip ar kitaip dėmėti.
Ar aukso veršis, ar varganas skatikas
Lemties delne vienodai vertas.
Tai išmintingi žodžiai.
Man Jūsų kūrinys įstrigo kažkuriame vingyje.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-05-19 15:31:46
Toks stygius, tiek dėmių, taip priremia rėmuo esmės paieškose.
Labai patiko.
Tiesa, pabaigoje ką jau kalbėti apie esmę > yra atspalvis, kad ji irgi išnyko, nors galima suprasti ir temos išsėmimo prasme. Visi žvalgymai išnyko, esmė liko.