Santrauka:
Neseniai perskaičiau R. Granausko knygą „Kai reikės nebebūti" (ypatinga knyga!)
ir gimė šios eilutės – paprastutės, gal pasakysite – šabloniškos – ir būsite teisūs...
Kai reikės nebebūti...
Kas takelį pramins
Ir duris atrakins?
Kas savus prisimins
Kai reikės nebebūti...
Kas palaistys gėles
Ir nuskins uogeles?
Kas skaičiuos žvaigždeles
Kai reikės nebebūti...
Kas svajonėm skraidys
Ir lakštučių klausys?
Kas Šešupę braidys
Kai reikės nebebūti...
Kas širdingai dainuos
Ir iš skausmo rypuos?
Kas vienatvę paguos
Kai reikės nebebūti...
Kas rikiuos darbelius
Ir šnabždės žodelius?
Kas eiliuos posmelius...
Kaip reikės nebebūti?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-05-20 14:09:45
Įdomiai. Patiko šis pamąstymas.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-05-20 10:04:44
Žodžiai iš širdies, tarytum 5 atsidūsėjimai, sužavėjo savo paprastu nuoširdumu. Ačiū.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-05-19 22:27:04
Labai įdomūs pamąstymai.
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-05-19 16:57:37
Ir Granauskas nuostabus savo paprastumu
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-05-19 16:14:17
Jautrus, mielas eil.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-05-19 13:10:07
tikrai labai paprastutės, bet tokios mielos, gyvos ir jausmingos, kad smigo tiesiai širdin ir netgi sugraudino savo klausimu, kurį galim sau užduoti bet kuriuo momentu...labai gyvenimiška...