Patirtie, tu esi tarsi inkaras lekiančiai minčiai.
Ką daryti tada, kai užaugi ir man nepanešt,
O jaunystės sparnai po pūkelį, po plunksną nukrinta.
Abejoju prie veidrodžio — aš? Ne, ne aš...

Čia ne mano šerkšnoti plaukai, kibirkščių nebesvaidantis žvilgsnis,
Ratilai paakiuos ir kirviu ištašytas liemuo.
Kur tikslai, kur darbai? Vėjas pusto gal plėnis, gal miltus,
Ir tiesiu aš rankas — gal paimt ką brangaus, gal kas likę paduot.

Gal netraiškyk tada, kai dvejonių atsiveria gelmės, 
Kai vienatvės rūke slepias kelrode buvus žvaigždė.
Atgailauju todėl, patirties kad nėra kaip pakelti,
Kad labai pavargau ir tiesiog nežinau, kur ją dėt.