Į mirusį laiką turi atsiremt,
mintis dar ganyti po atmintį,
nors lis, ir perkūnijos degins ir trenks,
ir žodžiai dar kalbins net akmenis.

Dar glostys ir medį, ir paukštį danguj,
ir grumstą pakėlęs pravirkdys,
šnabždės, kad dar šitiek šioj žemėj darbų –
dainuoti ir sielas pagirdyt.

Visiems nusilenkti, prie slenksčio priklaupt,
visus pakylėt iki skliauto,
ir ašaros tavo ilgėsis ir lauks,
kad žodžiai nei tiltų, nei liautųs.

Kad oštų kalba, kur sujungia krantus,
kur tiltus į širdis pastato,
kad keltųs vėl būčiai ir mažas, didus,
kad rastų jie kelią, ne taką.

Kad eitų, kaip ėjo į saulę šimtai,
kad kiltų į ateitį rankos,
kai rytui pabundant it vaikas matai –
mišias dar dangus tebelaiko.