Nuo pirmojo sopesio
Laikas mokėt savo sielos namų anatomiją —
Be girgždesio durys užsiveria,
Anka langai
Ir vėjarodės snaudžia, sapnuodamos buvusius vėjus,
Nepadoriai plačiai išsidriekusios mintys,
Iškankintos savos seklumos,
Įžeidžiu bergždumu ima eižėt.
Sako, plyšta širdis.
Tai kraujagysles užkemša vėstantis kraujas
Kaip sangrūdos ižo.
Ateinu padejuodama gailiai,
Kad žingsnio spartumas pusiau,
O tavoji kantrybė
Tarp dantų girgžda žvyro smulkme ir keiksmais,
Nors žinai, kaip skaudu, kai nelaukia.
Būtų gera per pusę kaip kriaukšlę
Laužyt būdą gadinantį sopesį,
Bet kiekvienas mokinasi savo
Tarp staiga atsiradusių sienų.