Nesakau tau prisėsti šalia, 
Kai iš nerimo virpu negavus
Šilumos, kai klaidina delčia
Ir tylioj sutemoj supas skaros.
Lyg laivai, tarsi burės —liečiu
Tą, kur vėjyje baigia suplyšti, 
Nesakyk—šitiek liko plyšių, 
Kai paliko mus mūsų jaunystė.
Vienuma ir tavęs nerandu, 
O žinojau—negalime klysti
Ir negalim suremti pečių,
Tas praeinantis  laikas—jaunystė.

.....................................................

Nesakau tau prisėsti šalia, 
Juk žinojau — negalime klysti...