Taip atsitinka – gimstame ne tuo laiku,
Kaip buvo lemta prigimties šaukimo,
Tada gyvename  tarp svetimų žmonių
Ir žodžių svetimų. Dangaus mėlynėj
 
Randame paguodą. Žydrajam  slėpiny,
Šviesios svajonės skrydžio begalybėj,
Neblėstančioje foliantų išminty
Ir pakylėjančioj simfonijos stiprybėj.
 
Ramiai, didingai, praradimuos ir skausme,  
Tu vienišas tarp svetimų gyvenimą stebėjai.
Tarytum šventą paslaptį, įkalintą laike,
Išsaugoti nuo pragaištingų vėtrų privalėjai.
 
Išsaugojai. Ji liko su Tavim. Todėl pražys,
Kad Viešpaties ranka būties prasmes nulemtų, –
Baltaisiais debesų rašmenimis ją parašys.
Žinau, Jis dovanoja paslaptį tik tam,
                            kas pakelia akis į dangų.