Rožės gražios, bet įprastos – aš jų nemėgstu –
Daug mielesnės aguonos,  ramunės laukų.
Mano svajos šaltiniais putojančiais šėlsta,
Susibėga į upę ir veržias jėga iš krantų.
 
Atstatyt kartais verta sudegusius tiltus,
Kas skaudu, tepalieka krante kitame.
Ir laivais debesų ligi saulės pakilti...
Kartais verta atverti duris stiklines.
 
Tai kodėl gi su paukščiais pakilt nepabandžius,
Arba imti ir šaukštu į jūrą išplaukt.
Galimybė pati mus dažniausiai suranda –
Tik mokėkime jai atsiliepti, kai šauks.