Sidabruoja
pirmas pienių pūkas...
Vėjas nuskraidins –
neliks žymės.
Laikoma medinių
rankų supas
dar beplunksnė
paukščių giminė.

Žemėn kritęs,
mažas pienės vaikas
iš sėklelės
kels žalias ausis.
Ką bejėgį
medžio rankos laikė –
tas sparnuotas
jau prieš vėją skris.

Laiko ratas sukas:
sėjos, pjūtys...
Nors ne paukštis –
skristi nebijai.
Atėjai ne šiaip sau
žemėj būti –
pareigą atlikti
atėjai.