Lyg būtų nebūta... O gal tiesiog keista neteisti –
It pieščiau gyvenimą mūsų ant ežero stiklo.
Kažkas čia ne taip, pasakysi, nėra jokio vaisto,
O jei ir yra, tai veikiau vitaminas netikras.
 
Bet taip tik atrodo, mieloji. Seniai susitaikiau,
Kad metant kauliuką septyneto niekad nebūna.
Mes esame du, tik nėra dabar mudviejų laiko –
Yra du jausmai, du likimai... Yra dar du kūnai,
 
Kurie vėl išeis suieškot sau užuovėjos krašto,
Nes vidurį radus iš karto gali apsispręsti.
Nors ką aš šneku... Net neradus kažko, tu surastum,
Juk tik paskenduoliai po du kartus niekad neskęsta.
 
Tad gal viską baikim šiandieną – lyg būtų nebūta:
Šypsokimės, verkim, nekęskim, galbūt prisiglauskim...
....................................................................................................
 
Kai ežero bangos sudūžta – paviršiuje putos.
Meni, jas išbraidžiojom mudu sušalę lig skausmo...