Dorsi tingiai išropojo iš palapinės. Net ryto gaiva neskubino. Pro atlapotą tarpą pažvelgė į dar snaudžiantį baltąjį ir ją užliejo ramybės banga. Tarsi nieko daugiau pasaulyje nebereikėtų. Svajingai ištiesusi kojas mėgavosi tyloj banguojančiu jo alsavimu. Net pati stebėjosi, kaip giliai gali paliesti vien buvimas šalia. Šiltas vėjas plazdeno lapus ir priminė apie miško ramybę. Jie buvo čia tik dviese, tačiau visas miškas atrodė gyvas: augo, keitėsi. Tiek laiko skyrusi šapeliams dėlioti, mergina pagaliau pažvelgė į mišką kaip į visumą.  Jis buvo didingas: aukšti medžiai, ryškios samanos, skaidūs upeliai ir ežerai, kalvos ir gilūs skardžiai, uolos ir laukymės. Čia visko pilna. Dorsi girioje jau prabuvo beveik metus, matė miško raidą. Tik dabar įvertino to vertę.
 
Plačiau atmerkusi akis mergina atsistojo ir apsižvalgė. Giria kvėpavo, stebėjo. Kiekvienas medis, kiekviena šakelė turėjo savo gyvastį, savo istoriją. Keistas šaltukas perbėgo kūnu ir mergina pamatė, kaip iš medžio kamieno išlenda balsvas pavidalas, tarsi permatoma liepsnelė. Jų pradėjo rastis daugiau: iš medžių, krūmų, žemės. Apstulbusi stebėjo, kaip liepsnos lašeliai juda pirmyn. Susižavėjusi nusekė įkandin.
 
Bėgti nereikėjo, balkšvi dariniai skrido neskubėdami, tarsi rodydami kelią. Dorsi ėjo pramintais takais, vis apsidairydama, prisimindama, ką veikė vienoje ar kitoje vietoje. Daugelis prisiminimų kvietė nusišypsoti, keletas – susimąstyti. Pasiekus saulėtą proskyną liepsnelės sustojo ir susirinko į vieną vietą. Anksčiau mergina būtų pabūgusi neįprastų pavidalų, dabar, atrodė, atėjo tam metas. Balkšvi liepsnų lašeliai jungėsi į krūvą, sukosi ir formavo kūną, kol susidarė katės dydžio beformis sutvėrimas. Išties negalėjai pasakyti, kad jis visiškai beformis, tiesiog buvo kintantis, priminė tai žmogaus bruožus, tai žvėrį.
 
Padaras įsitaisė ant storos šakos. Kojos, rankos ar kitos aiškesnės kūno formos pasirodydavo tik judesio metu, o prigulęs jis atrodė tarsi tešlos gabalas, išryškėjo tik akys ir burna. Sutvėrimas į ją žvelgė ir šypsojosi, Dorsi mandagiai atsakė tuo pačiu. Padaras pasikasė šoną ir jo ranka vėl pranyko beformiame kūne. Dar pasimuistęs prabilo:
„Tu esi labai kvaila mergiotė, – Dorsi iš nuostabos išpūtė akis ir šiek tiek įsižeidė. – Tu nesi normalus žmogus, – bandė paaiškinti padaras. – Normalūs žmonės kūrena židinį ir pusryčiams valgo avižinę košę. O tu? Tau, matai, prisireikė eiti į mišką, ieškoti mistinio žvėries, – tonas neskambėjo kaip kaltinantis, tad mergina nors ir patampė lūpą, atidžiai klausėsi toliau. – Ir vilkas, jis irgi nenormalus, – Dorsi instinktyviai apsidairė, ar baltasis negirdi tokių vertinimų. – Gyvena vienas didžiuliame miške, saugo seną olą, bendrauja su paukščiais ir įsibrovėle, – padaras pasitrynė kaktą, tarsi galvodamas. – Taigi tu įsimylėjai išskirtinį vilką ir bandai tam pritaikyti taisykles, tinkančiais žmonėms. Kvaila, kvaila, mergiote... Jūs abu nenormalūs, tad normalu, kad ir santykis nenormalus, – lyg mažam vaikui aiškino. – Atsipūsk, jeigu jautiesi gerai, ir yra gerai.“ Sutvėrimas išdėstęs savo mintis išsisklaidė rūko pavidalu, sugrąžinamas atskiras liepsneles į buvusias vietas.
 
Eidama atgal mergina mąstė apie išgirstus žodžius, naują požiūrį, savo kelionę ir gyvenimą miške. Prisiminė, kai pirmą kartą pamatė vilką, ir jausmą, kai nežinojo, ar dar kada nors jį sutiks. Šyptelėjo pagalvojus, kad nebereikia vytis, laukti – jis čia, šalia. Suprato, kad jau kurį laiką gali nebijodama tiesti rankas. Žinoma, nebuvo viskas taip, kaip ji norėjo. Vis tik... „Jeigu jautiesi gerai – yra gerai“, – pakartojo miško dvasių žodžius. Tai ištarusi pajautė, kad vis dar nešiojasi sunkius žiemos drabužius. Oras kvietė jų atsikratyti. Nusimetus nereikalingus apdarus mergina pajuto, kad tapo lengviau eiti – kojos ne taip smarkiai grimzdo į klampią žemę.
 
Kai grįžo, vilkas jau buvo pabudęs. Sėdėjo oriai, šildėsi saulės spinduliuose. Dorsi prisėdo šalia, įsistebėjo į tolį ir netikėtai buvo pargriauta Baltojo. Jis buvo žaismingai nusiteikęs. Prispaudęs pečius letenomis krimstelėjo smakrą, šlapia nosimi lietėsi ties šonkauliais ir pažastimis kutendamas. Dorsi kvatojosi, negalėjo ištrūkti, timptelėjo jam už ausų ir išsisukusi nubėgo keletą žingsnių. Baltasis pasivijo ir pradėjo švelniai kandžiotis, mergina šypsodamasi vis stūmė nasrus tolyn nuo kūno. Nors keletas grybštelėjimų ir buvo skausmingi, mergina nepyko – tai buvo linksmas žaidimas.
 
Paukščiai atskirdę vėl pradėjo čiulbėti ir ruošėsi ją įtraukti į planuojamas keliones. Dorsi džiaugėsi tokia galimybe. Bet, atsisukusi, pastebėjo, jog vilkas nebuvo patenkintas paukščių poelgiu. Ji nenorėjo, kad Baltojo veide susimestų rūpesčio raukšlės, kad ir kaip troško dalyvauti būsimoje žvėrių kelionėje. Bet mintis susivienyti su paukščiais ir eiti prieš vilką neviliojo. „Iki vasaros dar yra laiko, galbūt vilko nerimas sumažės“, – pagalvojo.